Absolventai

Rūta Garkauskaitė-Būdienė Mūsų planeta – ne vieta dykinėti.

Ėjau mamos, tėčio ir tetos – pasaulio stalo teniso vicečempionės Astos Giedraitytės-Stankienės keliu.
Studijuodama akademijoje įgijau reikiamų teorinių ir praktinių žinių. Didelės naudos siekiant svarių sportinių rezultatų turėjo psichologijos, taip pat žmogaus anatomijos, sporto fiziologijos žinios. Gilindamasi į pasirinktos sporto šakos – stalo teniso teoriją ir didaktiką, gavau labai reikalingų taktinių žinių. Labai įdomu buvo susipažinti ir su įvairiomis sporto šakomis. Akademijoje esu baigusi ir magistrantūrą.
Mokslą, studijas pavyko derinti su nelengvomis pratybomis ir aukščiausio lygio sporto varžybomis. Mano credo – mūsų planeta ne vieta dykinėti ar tik ilsėtis.
Studijuojant institute mano veiklą kuravo Sportinių žaidimų katedra. Jos dėstytojams, darbų vadovams už žinias ir patarimus esu nuoširdžiai dėkinga. Ateityje norėčiau būti stalo teniso trenere, dar LKKA dėstytoja.
Akademijos studentams linkiu ryžto, jaunatviškos energijos, smalsumo, dėstytojams – nepavargstant gilintis į pedagogiką, sporto mokslą. Ir, žinoma, visiems – sveikatos! Juk ne už kalnų ir mūsų Alma Mater šimtmetis. Linkiu visiems jo laimingai sulaukti ir atšvęsti.

Vladas Garastas

Lietuvos rinktinės (1980–1988 ir 1992–1997), Kauno „Žalgirio (1979–1989) vyriausiasis treneris.
V. Garastas praėjo visas krepšinio trenerio pakopas: Biržų vaikų ir jaunių sporto mokyklos (1956–1978), Lietuvos moksleivių ir jaunių rinktinės treneris. Pats Biržuose išugdęs nemažą būrį krepšininkų Kauno „Žalgiriui“ (S. Patkauską, A. Linkevičių, V. Jankauską, R. Valikonį ir kt.), buvo pakviestas treniruoti reprezentacinę Lietuvos ekipą, su kuria laimėjo SSRS čempionatą, Tarpžemyninę taurę (1986). Gražų kelią V. Garastas nuėjo su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine, kuri 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse buvo apdovanota bronzos, o 1994 m. Europos čempionate – sidabro medaliais.
Žurnalistė M. Marcinkevičiūtė: …1952 metais Vladas atsisveikino su Biržais, Agluonos ir Apasčios pakrantėmis, ką tik kapinėse supiltu mamos kapu. Išvyko ieškoti laimės į Kauną, padavęs pareiškimą į Lietuvos kūno kukltūros institutą (…)

Toliau skaitykite Čia.

Henrikas Giedraitis  Išsirinkus profesiją ją reikia gerbti ir mylėti, dirbti sąžiningai.

Dar moksleivis buvo pakviestas į Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandą, paskui joje žaidė 12 metų, iš jų 10 metų buvo tos komandos kapitonas, dar vėliau – vienas „Žalgirio“ komandos, 1986 m. laimėjusios Tarpžemyninę taurę, trenerių, H. Giedraitis: Mokiausi Kūno kultūros institute 1959–1963 metais. Tada čia mokėsi visi geriausi sportininkai, sudarę Lietuvos rinktinės pagrindą. Mokydamasis institute kartu žaidžiau „Žalgirio“ meistrų komandoje. Tuo metu įvairius dalykus mums dėstė tikri savo profesijos žinovai: V. Timleris, A. Zaboras, A. Klimavičius, J. Tiknienė, R. Kuprienė ir daugelis kitų.
Greitai bėga metai. Nuo studijų laikų jau praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai. Galiu pasakyti, kad negabių žmonių nėra, tačiau išsirinkus profesiją, ją reikia gerbti ir mylėti, dirbti sąžiningai. Tai įrodė dauguma kartu su manimi studijavusiųjų, kurie tapo puikiais treneriais, kūno kultūros propoguotojais.

Jonas Juozaitis ir Povilas Juozaitis  nacionaliniai sporto treneriai.

Nuo 1986 m. dirbame kartu Birštono sporto centre sportinio ėjimo treneriais. Esame išugdę gražų būrelį tarptautinio lygio ėjikų: Sigitą ir Arvydą Vainauskus, R. Arbačiauską (pasaulio jaunimo 20 km sportinio ėjimo rekordininką nuotolio), D. Zujų (Atlantos, Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvį), S. Milušauskaitę ir kt.
Norėtume padėkoti visiems dėstytojams, suteikusiems mums žinių. Mes vėliau jas pritaikėme savo sportinio rengimo metodikai ir mūsų auklėtiniai pasiekė gerų rezultatų. Kūno kultūros akademija vienintelė aukštoji mokykla, kuri sudaro puikias sąlygas ne tik mokytis, bet siekti aukščiausių sportinių rezultatų, didelio meistriškumo sportininkams. Kol bus toks geras požiūris į sporto ir mokslo darną, bus dar ne vienas olimpinis ar pasaulio čempionas, galintis didžiuotis, kad jis yra baigęs Lietuvos kūno kultūros akademiją, ir tęsdamas gražias tradicijas taps puikiu treneriu.

Vaclovas Kidykas Sportiniai laimėjimai auga kartu su žiniomis.

Taip jau gyvenimas susiklosto, kad norime mes tai pripažinti ar ne, laimėjimai sporte auga kartu su žiniomis, kurias įgyjame vienoje ar kitoje mokykloje.
Likimui esu dėkingas, kad pasirinkau studijas Kūno kultūros institute (dabar Kūno kultūros akademija). Pirmi studijų metai pralėkė greitai, kaip pavasario vėjas. Tikslas buvo vienas, kad studijų knygelėje kuo greičiau atsirastų egzamino ar įskaitos įvertinimas. Kartu su kolega Algiu Pušinaičiu pavasario sesiją baigėme gerokai anksčiau nei buvo paskelbta jos pradžia, buvome kupini entuziazmo.
Pradėjęs studijas 1981 m. baigiau jas tik 1993 m. Nors nuo įstojimo pradžios iki studijų pabaigos praėjo gana daug laiko ir, rodos, tuo metu neturėjo būti glaudaus ryšio su Kūno kultūros institutu, bet buvo atvirkščiai.
Studijų metais (jos tęsėsi gana ilgai) teko sutikti puikių žmonių. Jie savo širdies dalelę, negalvodami apie jokį atlygį, atidavė studentams. Visada su gilia pagarba prisiminsiu profesorius S. Stonkų, A. Skurvydą, K. Miškinį, daktarą G. Mamkų ir daugelį kitų, kurie mus vedė mokslo ir sporto aukštumų keliais.

Toliau skaitykite Čia.

Laimutis Makauskas Mokytis ir sportuoti taip, kad paskui būtų galima didžiuotis savo pasirinkta specialybe.

Mano sportinių įgūdžių pradžia… Nemuno šlaitai. Nuo paauglystės dirbau fizinį darbą, į mokyklą bėgiojau įveikdamas 3 km nuotolį, o paskui dar kasdien po tris kartus į statų Nemuno skardį ir nuo jo. Baigęs vidurinę, neabejojau kurią aukštąją mokyklą pasirinkti – tai Kūno kultūros institutas. Šiaip taip ištrūkęs iš Karo mokyklos, paskutiniu momentu spėjau išlaikyti stojamuosius egzaminus į savo svajonių mokyklą – Kūno kultūros institutą. O toliau viskas sekėsi puikiai.
Treniravausi nepaprastai intensyviai ne vienoje sporto šakoje. Todėl teko atstovauti Lietuvai įvairiose lengvosios atletikos, slidinėjimo, baidarių ir kanojų irklavimo varžybose.
Matyt, Nemuno šlaituose įgyta ištvermė ir išugdyta valia leido pasiekti neblogų sportinių rezultatų.

Toliau skaitykite Čia.

Edas Nickus

Jau beveik trisdešimt metų Kūno kultūros akademijos dėstytojas, krepšinio treneris, palydėjęs į gyvenimą ne vieną dešimtį gerų krepšininkų, trenerių: Daugelio žmonių gyvenimą, jo sėkmę lemia atsitiktinumai. Mano svajonė, dar mokantis Marijampolės vidurinėje mokykloje, buvo studijuoti Kūno kultūros institute. Pagrindą sudarė tai, kad mano treneriai sporto mokykloje buvo instituto auklėtiniai V. Virbickas ir J. Storpirštis. Šie žmonės mane sužavėjo profesionalumu, meile savo darbui, gebėjimu bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis.
1977 m. baigiau J. Jablonskio vidurinę mokyklą ir, gavęs atestatą, atvykau į Kauną paduoti pareiškimo į Kūno kultūros institutą. Tais metais krepšinio specialybė buvo tik Pedagoginiame fakultete. Be abejo, virpuliukai buvo visame kūne, nes norinčiųjų čia įstoti buvo tikrai labai daug.
Nuo pat pirmųjų žingsnių institute aš sutikau žmonių, apie kuriuos žinojau tik iš laikraščių ir televizijos reportažų. Gyvenime net neįsivaizdavau, kad aš turėsiu tokius mokytojus – gerai žinomus krepšinio specialistus visame pasaulyje. Tai visų pirma profesorius S. Stonkus, docentai J. Lagunavičius, K. Petkevičius, S. Butautas, V. Griešnovas.

Toliau skaitykite Čia.

Algirdas Paulauskas - Lietuvos moterų krepšinio rinktinės, pajėgiausios Lietuvos moterų klubų komandos „TEO“ (”Lietuvos telekomo“) vyriausiasis treneris:…esu dėkingas savo aukštajai mokyklai, pavydžiai žiūriu į studentus.

Įstojau į Kūno kultūros institutą 1977 m., baigiau 1981 m. Išsipildė mano svajonė – tapau būtent tos aukštosios mokyklos studentu! Mokyklos suole buvau vidutiniokas, bet mokslai institute man taip patiko, kad įsibėgėjęs tapau pirmūnu ir baigiau raudonu diplomu (su pagyrimu – S. S.)
Dabar žvelgdamas per laiko prizmę suvokiu, kad tai buvo dėstytojų nuopelnai. Jie mokėjo sudominti savo dėstomu dalyku. Taip pat iš vyresnių studentų buvome prisiklausę apie instituto siaubūnus dėstytojus, tad juokauti nebandėme, iš karto kibome į mokslus: naktimis perrašinėjome užrašus, kalte kalėme į galvą anatomiją, užsienio kalbą, kitus dalykus.
Vyravo griežta disciplina, per kiekvieną spalio metinių, gegužės 1-osios minėjimą žygiuodavome paraduose, vasaromis dirbome studentų statybiniuose būriuose.
O kad taip grįžus į studijų metus…
Toliau skaitykite Čia.
 

Antanas Sireika - už tai, kas esu dabar, dėkoju savo Alma Mater.

Ar tik simbolinis sutapimas, ar tikrosios trenerio brandos pažymėjimas buvo tai, kad 25-erių trenerio veiklos sukaktuvių metais A. Sireikos treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione. Greičiau – tai tikras trenerio, nuėjusio ilgą, nelengvą vaikų, paauglių, paskui vienų geriausių Lietuvos klubų komandų (Šiaulių „Šiauliai“, Kauno „Žalgiris“), galiausiai Lietuvos rinktinės trenerio kelią, brandos požymis ir užtarnautas (likimo nepamirštas) savotiškas atlygis už atiduotus krepšiniui, jo gerbėjams gražiausius gyvenimo metus.
A. Sireika: Visada prisimenu tuos žmones, kurie parodė man kelią į didįjį sportą. 1974 m. įstojęs į Kūno kultūros institutą pirmiausia patekau į dėstytojo trenerio K. Petkevičiaus rankas. Darbštumą, atkaklumą, užsispyrimą man įskiepijo būtent šis pedagogas. Nuoširdžiai dėkoju, treneri!
Dėkoju ir kitam savo dėstytojui treneriui, dabartiniam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui A. Poviliūnui. Kaip uždegti žmogų, siekti aukštumų, į žaidėją pirmiausia žiūrėti kaip į žmogų – šias ir daug kitų savybių įskiepijo mano dėstytojas treneris A. Poviliūnas.
Dėkingas tuometiniam Sportinių žaidimų katedros vedėjui profesoriui S. Stonkui. Jo žodžiai apie sunkią ir garbingą trenerio profesiją padėjo man branginti trenerio vardą iki šiol.
Su malonumu prisimenu anatomijos dėstytoją R. Kibišą. Dėstytojas įskiepijo mums tvarkingumą ir mokėjimą gyvenime atsirinkti, kas svarbiausia.
Malonu prisiminti savo grupės kuratorių A. Liaugminą, fakulteto dekaną J. Lagunavičių ir daugelį kitų dėstytojų. Dėkingas jiems už suteiktas žinias ir teisingai parodytą man gyvenimo kelią. Už tai, kas esu dabar, dėkoju savajai Alma Mater“.

Aleksas Stanislovaitis

Lengvosios atletikos katedros dėstytojas (1985–1998), šios katedros vedėjas (nuo 1998 m.) yra Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris. Tikslingai taikydamas sporto mokslą ir kitų mokslų išvadas sportinio lengvaatlečių rengimo praktikoje yra išugdęs ne vieną Lietuvos rekordininką, parengęs rinktinės narių.
Aš labai džiaugiuosi, kad man teko garbė studijuoti Kūno kultūros institute. Pabaigus studijas tuometinio katedros vedėjo profesoriaus J. Šležo paragintas likau dirbti institute. Labai džiaugiuosi, kad studijų metais man teko išklausyti puikių profesorių A. Skurvydo, V. Stakionienės, A. Gailiūnienės, S. Stonkaus, docentų Z. Šveikausko, G. Stasiulevičiaus ir kitų dėstytojų paskaitų. Įgytos žinios mane suformavo kaip specialistą. Puikūs pedagogai išmokė, kaip mokslo laimėjimus, naujausias metodikas pritaikyti praktikoje.

Genadijus Sokolovo 1991–1992 ir 1994–1995 m. dirbo Plaukimo katedros vedėju, 1992–2000 m. – Trenerių fakulteto dekanu.

Genadijus 2000 m. gavo pasiūlymą vykdi dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas su šios šalies geriausiais plaukikais ir šiuo metu sėkmingai ten darbuojasi. Jis JAV Plaukimo federacijoje užima fiziologijos direktoriaus pareigas ir kaip sporto mokslininkas dirba su JAV nacionalinės plaukimo rinktinės nariais, konsultuoja JAV ir kitų šalių trenerius, skaito paskaitas, dalyvauja seminaruose. Genadijus kiekvienais metais suranda laiko trumpam grįžti ir į Kauną bei Akademijoje pasidaliti savo patirtimi su dėstytojais, studentais ir Lietuvos plaukimo treneriais bei sportininkais.

Kviečiame pažiūrėti ir paklausyti Genadijaus Sokolovo.

Aivaras Ratkevičius

1996 m. apgynęs biologijos mokslų daktaro disertaciją, 1998–2002 m. dėstytojavo Kopenhagos (Danija), 2002–2005 m. – Sunderlando (Jungtinė Karalystė)universitetuose, nuo 2005 m. dirba Aberdyno (Škotija) universitete. (http://www.abdn.ac.uk/ims/staff/details.php?id=a.ratkevicius)
Galiu drąsiai teigti, kad LKKA suteikė gilų ir įvairiapusį išsilavinimą kūno kultūros, sporto srityse. Manau, kad tai unikali aukštoji mokykla, kurioje teorinės žinios sėkmingai derinamos su sporto praktika. Dirbdamas kitose šalyse visada jaučiau ir jaučiu stiprų parengtumo, gauto LKKA, pamatą. Visa tai vertinama užsienio šalyse. Tai yra ir didelis LKKA dėstytojų kolektyvo nuopelnas.

Povilas Karoblis

Žmogus gimsta epochoje: jis jos nepasirenka. Mūsų epochoje karai, okupacija, suirutė palietė mus visus, o tuo labiau mūsų studijas. Mūsų kartos gyvenimo ir sportavimo istorija sudėtinga ir pamokanti. Lietuva mus visus išaugino. Su nuostaba ir susijaudinimu narpliojame seniai prabėgusių dienų įvykius ir dar kartą akis akin susiduriame su tų įvykių dalyviais – Lietuvos kūno kultūros instituto dėstytojais, treneriais, mokslininkais, sportininkais, dar kartą akivaizdžiai pamatome kokie atkaklūs, darbštūs ir sumanūs jie buvo. Dėl jų ir mūsų svajonių sportas tapo neatskiriama mūsų pasaulio, mūsų gyvenimo būdo, kultūros, sveikatos dalimi. Mums institutas sudėjo gražią mūsų gyvenimo istorijos dalį, išgyvenome mokyklą, kurioje brendo sporto, mokslo, krašto patriotizmas, jaukiausia, brangiausia, niekuo nepakeičiama unikali dalis, savotiškas prisirišimas ir buvimas. Įsitikinęs teigiu, kad institutas sukūrė mano gyvenimo dorovinį ir mokslinį pamatą, tikiu jo gražia, išmintinga ateitimi, jaučiu pareigą branginti šią mokyklą, jos tradicijas, mokslą. Mes sportui paaukojome tiesiogine prasme žydinčią jaunystę, todėl privalome susimąstyti ir ginti sporto vertybes ir savo pasirinkimą.
Toliau skaitykite Čia.
 

Kęstas Miškinis

Jo mokslinio tyrimo krypčių spektras gana įvairus ir platus. 1975 m. apgynęs pedagogikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, kurioje nagrinėjo didaktines pamokos efektyvinimo problemas 265, paskui gilinosi į šeimotyros, sportininkų psichinių galių stiprinimo, trenerio veiklos optimizavimo pedagogikos požiūriu, kūno kultūros, sporto specialistų rengimo ir kitas edukologijos problemas.
Su Lietuvos kūno kultūros akademija esu glaudžiai susijęs daugiau kaip pusę amžiaus. 1952 m. įstojęs į LVKKI ir 1956 m. jį baigęs, dirbau Kaune kūno kultūros mokytoju, S. Nėries vid. m-los direktoriaus pavaduotoju, 18-ka metų – Kauno 7-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, kol 1979 m. buvau išrinktas Lietuvos kūno kultūros instituto Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėju. Visus tuos metus vadovavau LKKA studentams pedagoginių praktikų metu, keletą metų dėsčiau psichologiją.

Toliau skaitykite Čia.

Algirdas Raslanas - pradėjęs tyrinėti irkluotojų techninį parengtumą, jų sportinį rengimą vėlesniuose darbuose nagrinėja platesnę problemą: didelio meistriškumo sportininkų rengimą svarbiausioms varžyboms. Vienu svarbiausių mokslinių tyrimų rezultatų – sukurta didelio sportinio meistriškumo sportininkų rengimo sistema Lietuvos sąlygomis.

Nuo mažens besidomint sportu, skaitant „Sporto“ laikraštį daug informacijos būdavo pateikiama apie Kūno kultūros institutą, jo sporto laimėjimus ir galimybes įgyti specialų ir specifinį išsilavinimą, būti tokiems, kaip mūsų kūno kultūros mokytojai ir treneriai, o jie tuo metu regėjosi mūsų idealais. Eiliniam kaimo vaikui menkai pasiekiamas atrodė Panevėžio sporto mokykla-internatas, o Kūno kultūros institutas atrodė sunkiai įveikiama tvirtovė. Vis dėlto mano treneris Petras Albertavičius įkalbėjo išbandyti laimę ir stoti į Kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą ir pasirinkti ne lengvąją atletiką, kurią kultivavau, o irklavimą. Visų pirma dėl to, kad mažesnis konkursas ir lengviau įstoti. Irklavimas bent iš spaudos atrodė patraukli sporto šaka, tačiau tikrovėje pasirodė labai sunki, nors ir intelektuali.

Toliau skaitykite Čia.

Jordanas Poškaitis - „Buk atsargus su norais,nes jie gali išsipildyti“, teigė nežinomas autorius.

Nuo mažens svajojau tapti treneriu arba kūno kultūros mokytoju ir ši svajonė išsipildė. Esu dėkingas Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojams, kurie mokydami mane, padėjo pasiekti savo tikslų. Akademijoje įgytas žinias panaudoju savo sportinių rezultatų siekimui, taip pat jos naudingos versle ir kasdieniame gyvenime.
Šiuo metu treniruoju visus norinčius išmokti apsiginti, pagerinti savo fizinę būklę, ar siekti kovos menų sporte ženklių sportinių rezultatų.
Apie ką svajojau, tai ir darau.
Kūno Kultūros Akademijoje praleisti metai ir mėgstama sportinė veikla išmokė būti ryžtingu, ištvermingu, atspariu gyvenimo sunkumams, ir daug kitu savybių, kurios padėjo ir padeda siekti užsibrėžtų tikslų.
Shidokan karate Lietuvos, Europos ir Pasaulio taurės nugalėtojas,
Bushido Lietuvos čempionas ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas,
Sambo imtynių Lietuvos čempionas, Dziudo imtynių Lietuvos vicečempionas.

Virginijus Mikalauskas

Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos kūno kultūros akademija) baigiau 1993 m.
Tai buvo kelio pradžia į sportą ir asmeninį gyvenimą. Čia susiformavau kaip asmenybė ir gavau puikius profesinius pamatus. Dirbdamas lengvosios atletikos treneriu susipažinau ir su savo dabartine žmona, Vida, taip pat trenere olimpiete.
Studentavimo laikus prisimenu su nostalgija tai nuoširdžiai akademinei aplinkai, supusiai mus visus ketverius metus. Aukštos kvalifikacijos dėstytojai įskiepijo meilę savo profesijai, atsakingumo ir pareigingumo jausmą ne tik savo veiklai ir auklėtiniams, bet ir supančiai visuomenei, sporto aistruoliams, varžovams ir kolegoms. Šie puikūs pedagogai padėjo formuotis mano pasaulėžiūrai ir vertybių skalei, nekalbant apie suteiktas profesines žinias ir pažadintą smalsumą sužinoti dar daugiau, nuolat tobulėti ir siekti maksimalių sporto rezultatų.
Toliau skaitykite Čia.

Evaldas Kandratavičius

„ Tuo kuo tapome, turime būti dėkingi savo mokytojams“

Esu šios aukštosios mokyklos absolventas, tačiau man, kaip ir daugumai kitų, nuo žaidimų ir nerūpestingo gyvenimo teko pereiti prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų.  Tapome savo sričių specialistais, bet ar kada pagalvojame, kaip yra nelengva tapti tuo, kuo esame. Dabar daug kas lengviau, bet paaugliui, ką tik baigusiam mokyklą, yra sunku mąstyti kaip suaugusiam ir planuoti ateitį – kuo būti, ko siekti!? Mano manymu, tai vienas iš sunkiausių šio amžiaus tarpsnio sprendimų ir jeigu su artimųjų ar draugų pagalba pasirenkame, tai net ir tada pasiekti nėra lengva. Noras pažinti ir tobulėti, begalinis domėjimasis ta veikla, kurią pasirinkai, atkaklus darbas, o taip pat aplinka ir žmonės, kurie tave supa – tai veiksniai darantys didžiausią įtaką sėkmės formulei. Ir jeigu dauguma vertinimų priklauso nuo mūsų pačių, tai aplinkai, kurią jau pasirinkome, daryti įtaką sudėtinga, todėl labai svarbu nesuklysti.

Toliau skaitykite Čia.