Pastebėtina, kad nauji butai Senamiestyje, Vilniuje, taip pat Užupyje, Paupyje vis dar yra labai paklausūs. Nors kainos nemenkos, paklausa didelė ir tik auganti. Pakalbinome keletą žmonių, kurie įsigijo tokius būstus.
Pirkėjas Nr. I
Programuotoju dirbantis jaunas vyras sako, pirko šį būstą, prieš tai nuomojęsis greta. „Nesinuomavau Vilniuje 10 metų. Baigiau mokyklą kitur, paskui išvažiavau studijuoti į užsienį. Grįžau gyventi į Vilnių. Pirmiausia apsigyvenau su giminėmis, netrukus kilo poreikis gyventi atskirai, išsinuomojau gana brangų butą Vilniaus centre. Gerai, kad jame pagyvenau porą metų, nes taip supratau, kokių yra problemų su nekilnojamu turtu, ir kokio buto nereikėtų pirkti. Gerai uždirbu, esu programuotojas. Nežinau, ar visą gyvenimą taip ir bus, bet logiška, kad verčiau mokėti paskolą, o ne nuomą. Todėl nusipirkau šį 2 kambarių butą naujos statybos name, Senamiestyje. Esu patenkintas. Gal vėliau, kai sukursiu šeimą, reikės kraustytis į namą. Bet dabar gyvenu čia ir man yra gerai. Man patinka gyventi centre, čia centre ir dirbu. Taip pat yra labai gerai, kad galiu daug dalykų daryti tiesiog kaip noriu, esu laimingas. Galiu eiti į renginius, susitikti su žmonėmis, matytis su draugais, bičiuliais. Visa tai man suteikia tikrai didelį malonumą ir leidžia gyventi gerai“, – sako vyras.
Pirkėjai nr. II
Skaityti straipsnį “Apklausa: kodėl perkate naują butą Senamiestyje” »
Mūsų tinklaraštininkė rašo: „Nežinau, ar kada gėriau skanesnę ramunėlių arbatą nei tą, kurią mums paruošdavo senelė. Nežinau, ar kada mačiau gražesnį rytą, nei tą, kuris išaušdavo laukuose virš močiutės trobos. Nežinau, ar kada liečiau gražesnes nertas servetėles, nei tos, kurios buvo ant močiutės stalo. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu ir dar gražiau tuomet, kai to nebelieka. Mano atmintyje visada išliks senos paprastos durys iš medžio masyvo. Po gaisro liko tik tos durys, jos kažkaip stebuklingai beveik nenukentėjo. Iš lauko tebeliko visai sveikos, iš vidaus aprūko. Tai gražiausios durys, kurias talpina mano atmintis, nes jų jau nebeliko. Jas galiausiai su šeima pasiuntėme ten pat, kur ir visas tų durų namas – dūmais jos išrūko į dangų. Močiutės troba visada buvo kažkas nuostabaus. Nuostabūs dalykai lieka prisiminimuose amžinai“, – sako tinklaraštininkė.